Laikas: 2009 – 05 – 14

Vieta: gimnazijos aktų salė

Dalyviai: šventės kaltininkai ketvirtokai ir kiti ne mažiau garbūs asmenys

Šūkis: „Jei atsisveikinti, tai su muzika!“

Paskutinieji atodūsiai

Bravo! Bravisimo! Nepakartojama! Linksminatės, pupuliukai? Valsus repetuojat? O kokia proga? Paskutinio skambučio laukiat? Ir mes laukiam. Ir mes kankinamės! Per naktis jūsų išpuoštas klases sapnuojam!

Kaninkit, mokytojai. Kankinkit, mokytojai. Mes ketvirtokai baltais drabužiais! Pažiūrėkit, kokia mūsų kančia, koks mūsų nerimo skonis ir kvapas! O kokia mūsų auka! Kur tas kryžius, prie kurio save kalate, kur tie surūdiję vinys? Žiūrėkit! Kompotas virsta „Šaltupiu“! Po Viešpaties kojomis kaip išbadėję šunyčiai turite pulti, batus laižyti! Kas bus, kai vieną dieną jūs čia nebepasirodysite? Kas bus, kai nebebus ko nekęsti? Kas bus, kai liks tik neapykanta sau? Kas tada?

Kas bus tada, kai nebeliks ramybės ir naktį? Dieną užmigti seniai nebegalite! Ko nepasakojat vienas kitam, kas užmerkus akis širdį drasko skutais?! Nebegalit klausytis savo moterų aimanų?! Marcė su vaiku lyg sekmadienį sėdi vežime ir kartoja istoriją. O Katrė su negimusiu vaiku ant rankų išnyra iš miglos, šypsosi tau ir gauna teatro įskaitą... O tu, Jonai, rėki, nes niekas nepasiūlė suvaidinti Hamleto.

Jūs pasmerkti! Jūs daktaryčio Kęstučio kaliniai, eksponatai, tamsos inkliuzai. Jūs neturėsite ramybės nei šiapus, nei anapus! Niekada! Per amžius čia rinksis būsimi daktarėliai ir daktarytės, čiupinėsis, pakaušius kasysis ir rašys. Rašys ir rašys, rašys ir rašys! Tik paklausykit! „Moters dalia Vakarų fronte suskambus varpams“. Arba „Masinės psichozės tragizmo priežastys apsakyme „Belaukiant skambučio“. Mažai? „Ištraukos iš Hemingvėjaus apsakymo „Seniui jūra iki kelių“ interpretacija“. Interpretacija, rašinys, disertacija! Interpretacija, rašinys, disertacija!! Interpretacija, rašinys, disertacija!!! Interpretacija, rašinys, disertacija!!!

Jūs pasmerkti! Ir svarbiausia, jog visi sužinos, kokios didžiulės graužaties jumyse besama! Visi sužinos, kad jūsų kiekviena mintis baigiama „Ačiū Dievui, viskas jau baigias“. Visi sužinos, jog kai niekas jūsų nemato, čiuožiat į „Akropolį“ ir matuojatės, matuojatės, matuojatės suknias... Visi! Visada! Ir melskitės, kad rytoj ir poryt, ir kiekvieną naktį sapnuotumėte, kaip džiaugiatės gyvenimu ant Merso kapoto! Melskitės, ketvirtokai baltais drabužiais!

Kulminacija: apsikeitimas atminimo dovanomis ir labai reikšmingais žodžiais (ašarų pavyko išvengti).